Šiek tiek faktų apie atostogas

Na ką gi šiandien pradėsime nuo skanumynų. Ledų "kioskelis" buvo įsikūręs strategiškai patogioje vietoje... Norėdami nukakti iki baseino, mes būtinai turėdavom pro juos praeiti. Bet praeiti neužtekdavo, visad turėdavom užeiti ir pasiimti po porciją.

 Smiltė valgydavo lėtai, atsargiai, ilgai. O Gustas beveik suspėdavo dar antrą porciją parsinešti ir suvalgyti. Argi ne ideali džiaugsmo išraiška vaiko veide valgant ledus.

 Kaip jau anksčiau minėjau, čia vandens kalneliai viešbučio teritorijoje nuostabūs. Nuotraukose mėlynieji kalneliai buvo šiek tiek statesni ir pavojingesni. Gustui taip nepasirodė, jis nuo visų kalnelių čiuožė be jokio padrąsinimo, skirtingai nei mama :D

 

Vieną dieną užsisakėme vakarienę a la carte kiniečių restorane. Gal vaikams tai nebuvo tinkamiausias maistas, bet išbandyti labai norėjosi. Smiltė rado sau skanaus maisto, o Gustas prarymojo prie lėkštės... Oi, ne nepagalvokit, kad jis liūdėjo, kad nieko nevalgė. Šį malonumą jis pakeitė kitu, kuris leido mums ramiau pavakieniauti. Atspėkit, kuo... Taip... Žaidimas telefone :))

Taigi tą vakarą mes visi (beveik visi) skaniai pavalgėm ir pasėdėjom ant jūros kranto jaukiame restoranėlyje.

P.s. po vakarienės mes dar suspėjome gauti maisto Gustui įprastam (pagrindiniam) restorane...

Taigi sotūs ir laimingi grįžome į viešbučio kambarį poilsio.

Mama - laiminga ir soti :))

Vaikai - laimingi, pusiau sotūs :)))

Kiniečių virtuvė ne mūsų mažiesiems.. Nea..

 

**********************************

 

Vienas vakaras buvo labai smagus... Jūra šiek tiek bandė išgąsdinti mus, tačiau mes spėjome išeiti iš ten sausi. Aš tai pasakiau tiesiogine prasme...

Na bet nuo pradžių... Vieną vakarą su vaikais susitarėm, kad jie mums leis pasivaikščioti prie jūros, tuo tarpu vaikai sutiko vakarą praleisti kambaryje, lovose žiūrint filmukus.

Mes nutarėme nueiti į paplūdimį, ant tilto. Tą vakarą ten perkeltas iš pagrindinio baseino salos mini bariukas su kaljanais.

Taigi mes irgi nusprendėme pasinaudoti puikia proga pasėdėti ir parūkyti kaljaną.

Jūra šėlo, bangos dužo į krantą, vėsus vėjelis gaivino. Po gero pusvalandžio nusprendėme išeiti. Nuėjus nuo tilto išgirdome klykimą, rėkimą... Atsisukome, ir pamatėme, kad kiti žmones, kurie dar buvo likę mini bare, bėgo nuo tilto peršlapę nuo galvos iki kojų. Pasirodo mums nuėjus nuo tilto atplaukė tokio dydžio banga, kuri persivertė per tilto viršų.

Mums pasisekė :)

Prie didžiojo baseino vakare...

Ir vėl ledai...

Kitą dieną (kaip ir likusias dienas iki mūsų viešnagės galo) jūra ir toliau šėlo. Buvo iškelta raudona vėliava, ir tai reiškia, kad maudytis nebuvo galima. Tiltas buvo išrinktas, ir daugiau mums nebeteko ant jo užlipti :(

Bangos atplaukdamos į krantą virsdavo baltutėm putom. Jų būdavo iki pat kelių.

 

 

Arti bangų lūžimo vietos įsidrąsino stovėti tik tėtis... Gustas ir norėjo, tačiau to neleido gelbėtojas, kuris nuolat stebėjo visus tokiu drąsuolius..

Smiltė pasirinko itin saugų atstumą, kur vanduo nuo jūros nepasiekdavo... Ir artyn nei karto nesutiko eiti. Nors vieną kartą atplaukė tokia banga, kuri nuplovė krantą iki pat jos kojų, nuplovė man tapkes, skrybėle ir kitus daiktus. Smiltė išsigando, pradėjo verkti, taigi teko mergaitę bėgti gelbėti nuo užplūdusio jūros vandens...